Sandorių kainodara - tai kainos, kurias tarptautinė įmonė ar grupė apmokestina antrąją šalį, veikiančią kitoje mokesčių jurisdikcijoje už prekes, paslaugas ir nematerialųjį turtą. Sandorių kainodara bandoma priskirti vienai iš dviejų šalių, dar vadinamai bandomąja šalimi, nesąžiningos rinkos grąžą, kurią nustato trečiųjų šalių palyginamų bendrovių grupė. Nors galima rasti trečiųjų šalių palyginamų elementų, kurie primena išbandytą šalį, todėl galima tiksliai įvertinti sandorių kainodarą, reikia atlikti pakeitimus, kad abi šalys būtų panašesnės.
Apyvartinio kapitalo koregavimai, jei yra skirtumų tarp bandomosios šalies gautinų sumų, atsargų, mokėtinų sumų ar kito trumpalaikio turto ir įsipareigojimų bei panašios trečiųjų šalių įmonių grupės, turi būti koreguojami. Dėl šių apyvartinio kapitalo pakeitimų abi šalys tampa labiau palyginamos, kad būtų galima įvertinti nesusijusių šalių principą ir nustatyti taikomą sandorių kainodarą.
Nepriklausomos rankos ilgio standartas ir sandorių kainodara
Pagal nesusijusių šalių principą, sandorių kainos laikomos teisingomis, jei jos yra kainų intervale, kurį realizuotų nepriklausomos šalys, prekiaujančios prekėmis, paslaugomis ar nematerialiaisiais objektais pagal rinkos sąlygas. Tačiau sandorių kainodarai yra sunku taikyti rinkos principą, nes nė viena šalis ir sandoriai nėra vienodi. Prekės, pardavimo sąlygos, rinkos sąlygos ir įmonės apibūdinimas visada būdingi tik situacijai.
Norint rasti tinkamas kainas, reikia atlikti koregavimus, kad būtų naudojamas rankos ilgio standartas. Jungtinėse Valstijose reikia patikslinti visus skirtumus tarp susijusių šalių straipsnių, kurie gali turėti įtakos tiriamai situacijai.
Pavyzdžiui, kai kurios įmonės į savo dabartinius įsipareigojimus įtraukia tokius įdarbinimo įsipareigojimus kaip atostogų išmokos ar ligos dienos. Jei bandomoji šalis įtraukia šiuos įsipareigojimus, bet palyginamoji grupė ne, įsipareigojimai turi būti pašalinti iš bandomosios šalies apyvartinio kapitalo skaičiavimų, kad sandorių kainodara būtų labiau palyginama.
